Jurgio Savickio apsakymo “Ad astra” analizė bei interpretacija Jurgis Savickis - naujo tipo lietuvių rašytojas, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Jo prozai būdingos ekspresionizmo žymės: netikėtumas,...

Jurgio Savickio apsakymo “Ad astra” analizė bei interpretacija


Jurgis Savickis - naujo tipo lietuvių rašytojas, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Jo prozai būdingos ekspresionizmo žymės: netikėtumas, išraiškingumo siekimas, situacijų kaita, panaudojant scenos ir kaukės įvaizdžius. Rašytojo kūryboje bene visur surandame ne tik gėrio bet ir blogio žaismą, žmogaus įgimtą ieškojimą gyvenimo tiesos bei siekimą amžinojo gėrio. Lietuvių prozai būdingą graudumą, liūdnumą J. Savickio prozoje keičia naujas kitoniškumas: žaidybiškumas, subtili ironija, o kai kur net ir linksmas dinamiškumas. Ne retas atvejis Savickio kūryboje yra ir šventadieniškumo nuotaikos, pagražintos spalvos, metaforų dermė ir gal kiek stringantis, bet modernus miestietiškas įmantrus, inteligentiškas žodis.
Būtent šie pagrindiniai bruožai lydi visą jo kūrybą, kurios didžiąją dalį sudaro apsakymai. Apsakymai kuriuose gvildenamos buitinės, gyvenimiškos problemos. Vienas iš tokių – „Ad astra“. Gal tik pavadinimu kiek netelpantis į Savickiškuosius kūrybos rėmus, mat pasirinktas nelietuviškas, lotyniškas žodis, turintis keliavimo į žvaigždes reikšmę. Tačiau neverta skubėti pakilti į atviras erdves, nežemiškus dalykus, mat apysakos turinys byloja ką kita. Čia visas veiksmas sukasi aplink kaimo buitiškus dalykus, visiems įprastą valstiečių gyvenimą dar nenujaučiamo karo išvakarėse. Kuomet žmonės kupini reformatoriškų nuotaikų, pasiryžę daug ką nuveikti.(„ Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti.“) Ypatingai veiklūs ir stiprūs šioje padėtyje jaučiasi tie, kurie turi tėvynę ir senus papročius mylinčias sielas, kuriems graudu žiūrėti į nuniokotą savo krašto kultūrą ir nuskriaustą autentiškąjį kaimo kraštovaizdį. Čia jau seniai vasaromis nebesirpsta vyšnios (meilės, vaisingumo simbolis), nebežaliuoja neįžengiamos girios. Visa tai apsakymo veikiančiąjam Dalbai primena tikrą chaosą, apleistą kraštą. Aplink tik brutalaus rovimo ar griovimo pėdsakai. Todėl skaitant eilutes, kuriose apibūdinama tuometinė kaimo panorama, žodis gerklėje stringa. (Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o kaminai sugriauti. Kiek sveikatos reikėjo padėti - tuos kaminus išarti, o vyšnias išrauti.”) Ne tik mane, skaitytoją, bet ir apsakymo žmogų ima siutas, matant tokią betvarkę, pasitraukusių okupantų paliktas šiukšles. Jis tarsi Hamletas sukyla prieš nevykusiai susiklosčiusias istorines aplinkybes ir miglotą ateitį. Nusprendžia vienas pats keisti pasaulį.(„ Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba lyg koks pionierius.“) O pradžią to keitimo jis susieja su apsivalymu – senų ir nereikalingų daiktų atsikratymu. Neaišku kodėl, bet pirmąja jo auka tampa kieme „gaivalinėjąs” senas šuo. Tai priminė netgi ne šunį, o kažkokį neaiškų, baisiai sulįsusį padarą, kuris šeimininkui Dalbai, sveikam, žvaliam ir pusryčiams valgančiam riebius blynus, atrodė lyg kontrastas. Pastebimai nusižengta nerašytai šeimininko ir šuns panašumo taisyklei. Jie abu skirtingi lyg diena